Edgaras Mechoncevas, UAB „KPMG Baltics“ vyresnysis konsultantas, iliustruoja pavyzdžiu:

„Jeigu kaimynas savo gamyklą pardavė už 10 metinių pelnų, o tavo gamykla uždirba 2 mln. Eur grynojo pelno per metus, šį metinį pelną padauginus iš dešimties iš karto galima nustatyti orientacinę savo gamyklos vertę – 20 mln. Eur. Verslo savininkai pridurtų: „mažiausiai tiek“.

Tiesa, naudojant šį metodą, neatsižvelgiama į palyginamųjų objektų ypatumus, kurie paaiškėja tik atlikus detalų finansinį patikrinimą. Tačiau nepaisant to, jis ilgai buvo laikomas lakmuso popierėlio testu, kuris  taikytas visame pasaulyje.

Pasak E. Mechoncevo, situacija, deja, iš esmės pasikeitė 2019 m. sausio 1 d, kai įsigaliojo naujasis TFAS 16 „Nuoma“ standartas, kuris įnešė reikšmingų pokyčių į įmonių balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas.

„Nuo tos dienos į lyginamąjį metodą reikia žiūrėti visai kitomis akimis, – pabrėžia specialistas. –

Investuojantys į akcijas Lietuvoje taip pat netruko pastebėti, kad kai kurių listinguojamų įmonių finansiniai rezultatai kiek netikėtai pakito – pvz., APB „Apranga“, liepos pabaigoje pateikusi pirmojo pusmečio finansinius rezultatus, nurodė, kad dėl šio standarto taikymo neigiama įtaka grupės pusmečio pelnui prieš apmokestinimą sudarė 285.000 Eur. Tad kas gi čia atsitiko?“ 

Norint suprasti, kas pasikeitė, E. Mechoncevas siūlo pažvelgti į patį standartą. Nuo 2019 m. sausio 1 d. prasidėsiantiems finansiniams metams taikomas standartas numato reikalavimą balanse dabartinę būsimųjų lizingo/nuomos mokėjimų vertę apskaityti kaip įsipareigojimą, o išsinuomoto ar lizinguojamo turto nuomos teisę kapitalizuoti kaip turtą. Ką tai reiškia?

„Standartas pakeitė iki šiol buvusį veiklos nuomos traktavimą; lizingo/nuomos gavėjui nebelieka skirtumo tarp finansinio ir veiklos lizingo – visa nuoma bus traktuojama kaip finansinė, išskyrus standarte numatytas išimtis trumpalaikei ar mažos vertės nuomai“, – paaiškina pašnekovas.

Pagrindiniai finansinių ataskaitų pokyčiai įsigaliojus standartui:

• Veiklos nuoma atspindima įmonių balanse kaip naudojimosi teisės turtas bei dabartinės būsimųjų lizingo / nuomos mokėjimų vertės įsipareigojimas;

• Veiklos nuomos mokėjimai nebetraukiami į veiklos sąnaudas;

• Veiklos nuomos mokėjimai išskaidomi į palūkanų bei paskolos dengimo komponentus. Palūkanos atkeliauja į pelno (nuostolių) ataskaitos finansinės veiklos sąnaudų dalį, o paskolos dengimo dalis mažina įsipareigojimą;

• Naudojimosi teisės turtas nudėvimas per jo naudingo tarnavimo laikotarpį.

Anot E. Mechoncevo, didelius skirtumus savo balansuose pamatys visos įmonės, kurių reikšmingą turto dalį sudaro veiklos nuomos pagrindu valdomas turtas – pavyzdžiui, aviacijos, mažmeninės prekybos, logistikos sektoriai.

„Lietuvos įmonėms aktualus ir dar vienas aspektas – po šiuo standartu taip pat paklius iš valstybės nuomojamas turtas, pvz., žemė – tai gali reikšmingai pakoreguoti daugelio įmonių balansus. Ne tik tų, kurios nuomojasi vieną ar kitą sklypą iš valstybės, tačiau ypač valstybinių įmonių, kurios savo veikloje naudoja nuomojamą reikšmingą valstybės infrastruktūrą“, – sako specialistas. 

Edgaras Mechoncevas įvardija dvi pagrindines problemas ir siūlo sprendimų.

Problema nr. 1: priklausomai nuo pasirinktų apskaitos standartų, identiškos įmonės Lietuvoje gali turėti skirtingus lyginamuosius rodiklius.

Akivaizdu, kad didžiausią poveikį standartas turės įmonėms, turinčioms daug veiklos nuomos sutarčių. Tokių įmonių balansas ir pelno (nuostolių) ataskaitos gali pasikeisti reikšmingai, o kartu su jomis ir jų pagrindu skaičiuojami finansiniai rodikliai bei akcijų vertinimui aktualūs parametrai.

Logika turėtų diktuoti, jog apskaitos standartų pasikeitimas neturėtų įtakoti įmonių verčių. Tačiau iš pateiktos lentelės matome, jog gali nemažai pasikeisti vertinimui reikšmingi dydžiai – EBITDA, grynoji skola, t.t.  Lygindami dvi identiškas įmones, viena iš kurių taiko TFAS, o kita – VAS, jau iš karto matytume besiskiriančias vertes:

• Didėja įmonės vertė (angl. enterprise value) – dėl veiklos nuomos įsipareigojimo įtraukimo į grynąją skolą;

• Mažėja vidutinių svertinių kapitalo kaštų norma (angl. weighted average cost of capital – WACC), dažnai naudojama verslą vertinant pajamų metodu pinigų srautams diskontuoti – dėl padidėjusios skolinto kapitalo dalies įtraukus veiklos nuomą (skolinto kapitalo kaštai įprastai yra mažesni nei nuosavo);

• Keičiasi įmonės vertės ir EBITDA rodiklis (angl. EV/EBITDA) –  jis gali tiek didėti, tiek mažėti. Pokyčio kryptis priklauso nuo santykio tarp turimų lizingo įsipareigojimų ir lizingo įmokų. Šis santykis savo ruožtu labai priklauso nuo likutinės lizingo termino trukmės.

Pirmoji didelė problema – priklausomai nuo pasirinktų apskaitos standartų, identiškos įmonės Lietuvoje turės skirtingus lyginamuosius rodiklius. Netgi daugiau – ta pati įmonė, lyginant 2018 m. ir 2019 m., jau turės kitokį rezultatą, net jeigu niekas iš tiesų nebus pasikeitę. Įsivaizduokite situaciją, kuomet dalis sandorio kainos, sumokėtos už imonę 2018 m., buvo susieta su pavyzdžiui 2020 m. EBITDA; sandorio kaina gali reikšmingai pasikeisti vien dėl naujovių apskaitos standartuose.

Problema nr. 2: net nepriklausomai nuo pasirinktų apskaitos standartų, identiškos įmonės Lietuvoje gali turėti skirtingus lyginamuosius rodiklius.

Aišku, ateityje VAS perėmus TFAS 16 nuostatas (kai/jei tai atsitiks), ilgainiui mūsų aptarta pirmoji problema išnyktų. Tačiau atidžiau pažvelgus į standarto taikymą, matome dar vieną problemą, tai – veiklos nuomos konktrakto trukmės niuansas.

Standartas teigia, jog įmonės balanse pripažįstant veiklos nuomos kontraktą turi būti atsivežlgiama į jo trukmę. Akivaizdu, kad esant vienodoms visoms kitoms sąlygoms, vienerių metų veiklos nuomos konktrakto vertė bus mažesnė nei dvejų metų, ir t.t. Tiesioginį ryšį tarp likutinės veiklos nuomos termino trukmės ir daugiklių bei, atitinkamai, verslo vertės pamatyti nėra taip lengva, todėl pasitelkime pavyzdį. Turime dvi įmones: A ir B. Jos yra identiškos, vienintelis skirtumas – įmonė A turi 2 m. veiklos nuomos sutartį (be galimybės pratęsti), įmonė B – net 20 m. veiklos nuomos sutartį. Nors egzistuoja tikimybė, kad įmonė A kas du metus pasirašydama naują veiklos nuomos sutartį nebūtinai gaus tas pačias sąlygas, visgi gali taip atsitikti, kad jos abi nuomosis tokį patį turtą visus 20 m. ir sumokės panašaus dydžio įmokas. Atrodytų, šios dvi identiškos įmonės turėtų turėti identiškas vertes, tačiau būtent čia TFAS 16 standarto taikymas pakiša koją.

Kaip matome iš lentelės, įmonių A ir B EV/EBITDA daugiklis prieš TFAS 16 pritaikymą buvo vienodas ir siekė 6,0x. Tačiau pritaikius standartą A įmonės daugiklis sumažėjo iki 4,8x, o štai įmonės B daugiklis šoktelėjo net iki 8,5x (kadangi pastarosios veiklos nuomos kontraktas gerokai ilgesnis). Taigi, dėl naujojo standarto įtakos EV/EBITDA pasikeičia, be to – nevienodai. Sutikime, kad skirtumas tarp 4,8x ir 8,5x yra reikšmingas, nors iš esmės kalbame apie beveik identiškas įmones.

Akivaizdu, kad standarto įvedimo tikslas yra padidinti skaidrumą, geriau atspindėti įsipareigojimus finansinėje atskaitomybėje ir užtikrinti, kad būtų galima lengviau palyginti bendroves tarpusavyje.

Tačiau standarto įvedimo poveikis įmonių vertinimo sričiai – milžiniškas. Kaip rodo lentelė, rodiklio skirtumai gali būti ženklūs, tad frazė „įmonė buvo parduota už penkias EBITDA“ gali nieko nebereikšti, nes bus reikalinga papildoma analizė TFAS 16 plotmėje – tiek analizuojamos įmonės, tiek palyginamųjų.

„Vadinasi, nebeužteks susirinkti informacijos apie daugiklius iš viešai prieinamų šaltinių arba duomenų bazių; reikės sužinoti, ar įmonės jau taiko TFAS 16, bei kokios trukmės yra veiklos nuomos kontraktai. Tokios informacijos tiesiog žiūrėdami į balansą nematysime, – sako E Mechoncevas. – Tad kalbėdamiesi su savo finansų konsultantu nepamirškite paklausti, ar daugikliai yra „prieš“ ar „po“ TFAS 16. Na, o jeigu vykdote sandorį, būtinai akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje aptarkite šį klausimą, ypač jeigu įmonės kainą siejate su EBITDA ir/arba grynąja skola“.

Visą straipsnį galite skaityti Verslo žinių portale.