71% bendrovių savininkų svarstytų parduoti įmonės akcijas, rodo „KPMG Lietuvos“, „KPMG Latvijos“ ir „Master Class Lietuvos“ nuomonės tyrimas „Succession planning: pasiruošimas verslo tęstinumui“, kuriame apklausta per 150 respondentų. Kone svarbiausias klausimas – kaip parduodant ar perduodant įmonę neprarasti jos vertės. Tokią riziką, pasak tyrimo autorių, didina investicijos, sukauptos viename aktyve – įmonėje, nelikvidumas.

„42% svarstytų parduoti mažumos akcijų paketą, vadinasi, mūsų kapitalo rinka juda į priekį ir mato vertę įsileisti mažumos akcininkų, strateginių ar fi­nansinių partnerių“, – pristatydamas tyrimą sakė Darius Kli­mašauskas, „KPMG Baltics“ įmo­nių finansų skyriaus vadovas.

Iš svarstančių parduoti daugumos paketą 31% savininkų nurodė, kad paliktų įmonę iškart, kai ji būtų parduota. D. Klimašauskas pažymi, kad 70% rinktųsi kokiu nors būdu vis tiek dalyvauti įmonės veikloje.

„Tai, ką jie sukūrė, nebūtinai nori per vieną dieną realizuoti ir paversti pinigais, bet nori tęstinumo – su šeimos nariais ar kitais investuotojais“, – komentuoja D. Klimašauskas.

Didžiausia sandorių rizika, kurią išskiria ekspertas, yra visos vertės sutelkimas vie­noje įmonėje – verslo savininkai 90% gyvenimo darbo yra sukaupę viename aktyve. Tai, pasak „KPMG Baltics“ san­do­rių skyriaus vadovo, prilygsta kiaušiniams, laikomiems vie­noje pintinėje. Vaizdingiau in­vesticijas turėtų būti galima pa­lyginti su ledais – skirtingų sko­nių, spalvų ir „tirpios“ – lik­vidžios.

„Mano nuomone, tai – pagrindinis būdas išsaugoti įmonės vertę. Kol ji yra viename nelikvidžiame aktyve, rizika visada bus“, – apibendrina jis.

Atskirti vadovybę
Tyrimo autoriai formuluoja tris priežastis arba iššūkius, siekiant padidinti likvidumą: pernelyg didelė verslo priklausomybė nuo vieno asmens, savininko; skirtingas, neaiškus vertės įmonės suvokimas; visų investicijų likvidumas.

KPMG ir „Master Class Lie­tuvos“ duomenimis, 75% Lie­tu­vos įmonių direktorius yra ir jų savininkas.

„Vadovas po atostogų grįžta į savo įmonę, o ten reikalai sustoję. Kodėl? Žmonės laukė jo sprendimo, nenorėjo imtis iniciatyvos. Arba savininkas pradeda verslą, stengiasi – viskas gerai, juda į priekį. Išsiplėtė kitoje rinkoje, nuvažiavo dirbti ten – progresas yra, bet kitur – jau nebe. Kai savininkas ir direktorius yra tas pats asmuo, šios problemos natūraliai kyla“, – sako D. Klimašauskas.

Tyrimo autoriai duoda patarimą – atskirti vadovybę nuo akcininkų. Planuodami verslo perdavimą kitai kartai ar kitiems akcininkams vadovai užtikrina ir stabilumą pereinamuoju laikotarpiu.

„Sakytumėte, samdomi va­dovai kainuoja, mažina pelningumą ir taip sumažina vertę? Teisybės yra, bet sandorių patirtis rodo, kad šiuos dalykus potencialūs investuotojai vertina. Matydami, kad akcininkas yra pagrindinį vaidmenį įmonėje atliekantis žmogus, jie skaičiuos – reikės nusamdyti šitą etatą, kitą, tai kainuos. Galiausiai kaina sumažės ir vis tiek reikės už tai susimokėti“, – sako D. Klimašauskas.

Stipri vadovų komanda taip pat sukuria ir erdvės pritraukti naujų talentų – užtikrina tikslų siekimą ir apsaugo nuo pagrindinių kompetencijų sutelkimo vienose rankose.

„Esu girdėjęs daug situacijų, kur žmogus gavo pasiūlymą eiti dirbti, pavyzdžiui, finansų direktoriumi į įmonę. Atrodo, puiku, įdomu, o jis jį atmetė, nes yra vienas savininkas, vienas direktorius, nežino, ar turės laisvės“, – pavyzdžiu iliustruoja D. Klimašauskas.

Neaiški vertė

Tyrimo duomenimis, per 60% respondentų nurodė, kad didžiausias galimo pardavimo iššūkis yra įmonės vertės nustatymas.

„Būna, savininkas sako, kad jo įmonė verta X mln. Eur, pirkėjas pasiūlo 0,5 mln. Eur. Tokie sandoriai niekada neįvyksta“, – sako D. Klimašauskas.

Beveik 40% respondentų kaip antrą iššūkį įvardijo pokalbių apie galimą pardavimą konfidencialumo išlaikymą, 30% – pardavimo poveikio kasdienei veiklai apribojimą.

„KPMG Baltics“ įmonių finansų skyriaus vadovas nurodo, kad vertės nustatymui – vertinimui – kenkia ne tik neaiški įmonės struktūra ar visur svarbiausias savininko vaidmuo, kuris matys kitus skaičius nei pirkėjas.

Vienas dalykų, mažinančių vertę, – sandoriai su susijusiomis šalimis. Jis pataria mažinti, vengti tokių sandorių, jeigu jie neišvengiami – visada sudaryti rinkos sąlygomis.

„Yra tikrai labai daug atvejų, kai asmeninės, kitos išlaidos „pakabinamos“ ant įmonių arba jos užsiima veikla, kuri nėra pagrindinė. Kai kurie žmonės investicijų diversifikaciją supranta kaip vasarnamio nusipirkimą iš įmonės balanso – tai nėra gerai, kai ateina investuotojas ir nori įsigyti įmonę“, – komentuoja D. Klimašauskas.

Antrasis sprendimas siekiant aiškiau suvokti vertę – ateities planai. Ekspertas nurodo, jog savininko prielaida, kad pirkėjas pasuks įmonę kita kryptimi, tad jo ateities projekcija nesvarbi, yra neteisinga. Perduodant verslą planas leidžia išlaikyti kryptį, ypač nestabiliu akcininkų kaitos laikotarpiu.

Taip pat verta iš anksto identifikuoti problemas. Pasak D. Klimašausko, visi vadovai, pasiūlius patikrinti įmonę finansų, teisės požiūriais, sako, kad tai nereikalinga, bet patikrinus visada kas nors išlenda.

„Yra aibė dalykų, ypač kai viskas sukoncentruota vieno žmogaus žinioje: jis žino, kada kokią nuolaidą pritaikė, kam reikia pratęsti licenciją. Bet jei jis išeina, iš karto kyla problemų, susijusių su verte“, – nurodo pašnekovas.

Likvidumas – augant

Trečiąjį iššūkį – bendrą investicijų likvidumą – lemia įmonės augimas. Pasak D. Klimašausko, tai diversifikuota, likvidi, didelę grąžą duodanti bendrovė, idealiu atveju – profesionaliai valdoma, akcijų biržos prekybos sąrašuose esanti įmonė, kurios akcijų galima nesunkiai parduoti, dar mokanti dividendus.

„Suprantu, kad naivoka sakyti – užaukite ir eikite į biržą. Bet idėja aiški – likvidumas užtikrinamas pakankamai augant“, – apie ką turi galvoti smulkusis ir vidutinis verslas, įvardija jis.

60% tyrimo respondentų nurodė, kad plėtrą planuotų tam pasitelkdami daugiausia vidinius resursus, antroje vietoje – pasinaudotų bankų pagalba. D. Klimašauskas nurodo, kad nuosavas kapitalas, ypač kai viskas sukaupta vienoje įmonėje, yra brangus būdas, ir pataria labiau apgalvoti kitas alternatyvas, išorės investuotojus, kuriuos pasitelktų apie 15% respondentų.

Pateikdamas sprendimus, kaip augti, siekiant likvidumo, D. Klimašauskas kalba apie tris dalykus. Plėtra savais ištekliais turėtų būti orientuota į tikslą tapti rinkos lyderiais ir išplėsti veiklą už Lietuvos ribų – dydis regione didina patrauklumą investuotojams.

„Taip pat finansiniai investuotojai yra neblogas partneris siekiant augti, sutvarkyti. Be jokios abejonės, jie prisideda prie didesnio įmonės likvidumo ateityje. Galima užaugti, pademonstruoti, kad galima gyventi su partneriu, kuris yra mažumos akcininkas, vadinasi, yra sutvarkyta korporatyvinė valdysena, – iškart didėja patrauklumas kitiems investuotojams“, – antrą sprendimą įvardija D. Klimašauskas.

Kita alternatyva – strateginio partnerio įtraukimas, kuris palengvintų plėtrą kitose rinkose, suteiktų reikalingą „know-how“, išteklių.

D. Klimašauskas užsimena ir apie „sausą paraką“ – pinigus, kuriuos yra pritraukę ir pasiruošę investuoti specializuoti fondai. Skaičiuojant senuosius fondus ir per pastaruosius dvejus metus įsteigtus naujus fondus, Lietuvos įmonės turi galimybę pasiekti juose esančius apytikriai 1 mlrd. Eur.

 

Visą straipsnį skaitykite "Verslo žinių" portale čia.